Visada vertinau sąžiningumą. Tačiau susidūrus su akivaizdžiu apgaudinėjimu (apgaudinėjimas vyko ne tik su manimi, bet ir su aplinkiniais) visi bent kiek šiltesni jausmai tam žmogui dingo - atsirado absoliutus priešiškumas ir antipatija. Keturios poros akių nesugebėjo pastebėti akivaizdaus apmovinėjimo, nesugebėjo suvesti savo galimų įtarimų į vieną visumą. Ir kodėl gi? Visi buvome apakinti laimės ir pasididžiavimo, jog mes protingi, jog mes gavome tą tašką ne veltui (ale už didesnį nei aplinkinių IQ).
Bet labiausiai mane neramina vienas klausimas - kam visa tai buvo daroma? Koks tikslas? Noras ,,pagelbėti" kitiems bėdoje? Dėmesio arba valdžios trūkumas? O gal tai buvo įrodymas kažkam (neaišku kam), kad esi gudresnis?
Tai tik paprastas fucking žaidimas!
Jokių asmeniškumų čia nebuvo ir neturėjo būti.
Nieko.
Tiesiog žaidimas.
Tai pasirodo vis dėlto kažkam buvo išbandymas, kurį maniau esant visiems išlaikomą.
Klydau
No comments:
Post a Comment