Žodis ,,emigracija“ neturi nieko bendra su
gracija. Tai individų išvykimas iš šalies dėl kartais svarbių, o kartais ir
visai absurdiškų priežasčių. Šiandien lietuvių emigracija iš tėvynės tapatinama
su Dievo rykšte, nors dažniausiai šis reiškinys nėra jau toks baisus: keletas
kiškių pakrūmėje, dar keletas prie upelio, bet didžioji dauguma vistiek išlieka
būryje. Protų nutekėjimas, vaikų skyrybos su tėvais, dešros brangimas
parduotuvėje – tai tik maža dalis problemų, kurios atsirado mūsų šalyje įvedus
dėdės Šengeno zoną. Visi žinome, kad gyvenimas Lietuvoje ne rožių žiedlapiais
barstytas, skirtingai nei, tarkim, Ispanijoje. Ten radiatorių namuose nėra,
švenčiama daugiau nei 360 fiestų per metus ir dar visiems kone privalu laikytis
siestos – popiečio miegučio – ,,tradicijos‘‘. Ir visgi iššokti Lietuvai iš šios
smagios emigracijos karuselės padėtų visų nemėgiamas, bet visad vertinamas –
darbštumas. Ar nebūtų gera gyventi savo gimtojoje šalyje, jei visi iki vieno
(čia jau kvepia muškietininkais) dirbtų bei stengtųsi taip kaip tai daro už
tėvynės sienų? Rieškutė daugiau pastangų ir trupinėlis lietuviams nepriimtino
optimizmo – yra visraktis net ir tokiose situacijose, kai norisi bliauti iš
nevilties.
No comments:
Post a Comment